BE PAVADINIMO (III)_Interviu su LGBLT Iniciatyvine grupe

Birutė Birgelytė
birute.birgelyte@fc.vdu.lt


Autorė: B. B.

Kartą man benaršant VDU intraneto sistemoje „First Class“, mano akys „užkliuvo“ už pranešimo, skirto savanoriams. Jo turinys buvo toksai: „Naujai susikūrusiai LGB (lesbiečių, gėjų, biseksualų) iniciatyvininkų grupei reikalinga kūrybingų savanorių pagalba, kuriant logotipą. Logotipas turėtų būti estetiškas ir skoningas. Atsisakome stereotipinių LGBT judėjimų simbolių, (pvz., vaivoryštės vėliavos motyvai ir t. t.). [B]ūtų smagu sulaukti įdomių ir originalių idėjų:)”. „Geras“, – pamaniau sau. Tikrai nesitikėjau, kad mūsų universitete yra susibūrusi tokia grupė. Iškart panorau pasikalbėti su kuo nors iš jos narių, gauti atsakymų į man rūpimus klausimus. Į mano prašymą susitikti, kaipmat buvo atsakyta: „Taip, žinoma. Kada?“. Taigi susitikome.

Kas Jus įkvėpė suburti Lesbiečių, gėjų, biseksualų lygybės tinklo (LGBLT) komandą?

Justina: Noras būti bendruomene – sunku likti vienam su savais rūpesčiais, noras šviesti visuomenę apie seksualinių mažumų problemas,…
Ignas: … surasti bendraminčių, kovoti su stereotipais, parodyti, kad esame tokie patys, kaip ir visi.

Jūsų organizacijos pavadinime nėra žodžio „transeksualai“. Kodėl?

Justina: Mūsų gretose neturime nė vieno transeksualo. Tai itin negausi seksualinė mažuma Lietuvoje. Mes dar tik pradėjome savo veiklą – mūsų „Coming Out Day“ [Atsiskleidimo diena – red. pastaba] buvo spalio pradžioje. Nesijaučiame esantys kompetentingi suteikti deramą psichologinę pagalbą tokiems asmenims.

Ar nebijote, kad neįvardiję transeksualų savo grupės nariais, Jūs rizikuojate, kad jie vėliau nebenorės prie Jūsų prisijungti?

Justina: Mes neatsiribojame nuo jų, tiesiog dar tik kuriamės. Ketiname rašyti blogą, kuriame taip pat paliestume ir transeksualumo problemą.

Kokie Jūsų organizacijos strateginiai tikslai, siekiant pagerinti seksualinių mažumų padėtį Lietuvoje?

Justina: Visų pirma, norime parodyti, kad daug gero darome visuomenei – kartu su Raudonuoju Kryžiumi per Kalėdas dalijome vienišiems žmonėms dovanas. Tai buvo akcija „Šiluma iš mūsų rankų“.
Ignas: Kitas mūsų tikslas yra skleisti tolerancijos idėjas. Laisvės alėjoje dalinome praeiviams lankstinukus – sveikinome juos su Tolerancijos diena [lapkričio 16-oji – red. pastaba]. Be mūsų pačių šioje akcijoje aktyviai dalyvavo ir kiti savanoriai.
Justina: Lankstinukus parašėme laiško forma, taip siekdami užmegzti kuo didesnį artumą su visais, kurie jį skaitys.
Ignas: Taip pat ketiname rengti įvairių filmų peržiūras bei diskusijas universitete. Tikiu, kad per diskusiją ateina tiesa.

Ar be Raudonojo Kryžiaus bendradarbiaujate dar su kažkokiomis kitomis organizacijomis?

Justina: Taip. Per Vėlines kartu su Kauno Moterų draugijos (KMD) bei Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA) atstovais užžiebėme žvakutes Laisvės alėjoje, taip norėdami pagerbti tuos, kurie žuvo ar nusižudė, kovodami už lesbiečių, gėjų bei transeksualų teises. Keli TJA nariai taip pat dalyvavo mūsų „Coming Out Day“. Be to dar bendradarbiaujame su Lietuvos žmogaus teisių centru. Talkininkavome jiems rengiant dokumentinių filmų festivalį „Ad hoc: Nepatogus kinas“, kuris vyko Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje [lapkričio 3–6 dienomis – red. pastaba]. Kaunas sutiko festivalį gana priešiškai – bibliotekos administracija sulaukė grasinimo telefonu: „Jei rodysite filmą apie lesbietes, kažkas gali netekti darbo vietų“.

Koks filmas sukėlė tokias stiprias emocijas?

Justina: „Mano abi mamos“ – tai filmas apie lesbiečių šeimas Kanadoje.

Kaip visa istorija pasibaigė?

Justina: Viskas ir baigėsi tik skambučiu. Bet renginio organizatoriai buvo rimtai sunerimę.

Vienos paskaitos metu savo kolegoms įrodinėjau, kad Lietuvoje gyvenančios seksualinės mažumos kuria nepakartojamą kultūrą, kurios įnašas į nacionalinę kultūrą yra neabejotinas. Kaip įrodymą pateikiau jiems du pavyzdžius: (1) mažumų organizacijos rengia savitus kultūrinius renginius, tokius kaip įvairių žanrų filmų peržiūras, bei (2) ugdo žmogaus teisių supratimą visuomenėje, kviesdama į konferencijas ir seminarus, skirtus lygybės temai. Kokiais kitais pavyzdžiais galėtumėte papildyti šį sąrašą?

Ignas: Visiems yra gerai žinoma, kad labai daug žinomiausių dizainerių yra homoseksualūs. Taigi madą galima būtų laikyti seksualinių mažumų kultūros dalimi. Be to Cololo [Vitalijus Cololo – red. pastaba] yra sakęs, kad 50% pasaulio pramogų verslo atstovų yra homoseksualai. Tai reikštų, kad ir Lietuvoje jų indėlis į pramogų verslą yra labai didelis. Manau, kad mums artima ir savanorystė.

Prieš dvejus metus tinklalapyje chatas.lt kilo karšta diskusija, ar ikimokyklinio amžiaus vaikams turėtų būti aiškinama, kad žmones gali sieti ne tik heteroseksualūs, bet ir homoseksualūs santykiai. Ypač prieštaringų vertinimų susilaukė žinia, kad kai kuriuose Kauno darželiuose yra sekamos pasakos apie gėjus. Kokia yra Jūsų pozicija šiuo klausimu?

Ignas: Vaikai turėtų būti šviečiami apie homoseksualumą, tačiau ne darželyje. Tokiame amžiuje jie dar pilnai nesupranta savo seksualumo.
Justina: Apie homoseksualius santykius jie pirmą kartą turėtų išgirsti tada, kada mokyklose prasideda lytinio švietimo programa. Žinoti, kad nėra nieko baisaus, kad esi homoseksualus, yra ypač svarbu brendimo metu. Tada paauglys nepuola į depresiją, nebijo aplinkinių reakcijos. Jei yra atitinkamas šviečiamasis pagrindas, vaikui nepadaroma psichologinė žala. Švietimas apie homoseksualumą nėra tolygus propagandai ar verbavimui.

Vienu iš didžiausių iššūkių dabartiniam Lietuvos parlamentui yra įstatymo projektas, kuriuo siekiama uždrausti homoseksualių santykių propagavimą. Bauda siektų nuo 2-jų iki 10-ties tūkst. litų. Projekto iniciatorius parlamentaras Petras Gražulis tvirtina, kad „[…] baudžiama būtų ne už kitokią seksualinę orientaciją, bet tik už visuomenės dorovei prieštaraujančių kitų seksualinių orientacijų propagavimą“. Kaip Jūs vertinate šiuos žodžius?

Justina: Įstatymas yra teisiškai netobulas – ką iš tikrųjų reiškia tas demonstravimas ir propagavimas? Be to, baudų skyrimas yra neaiškus.
Ignas: Norima suvaržyti homoseksualių asmenų teisę į saviraišką, žodžio laisvę. Manau, kad tai eilinis Gražulio populistinis projektas kaip, pavyzdžiui, tas, kuriuo jis siekė perpus sumažinti žmonių skaičių Seime. Jis gerai žino, kokios yra nuotaikos Lietuvos visuomenėje homoseksualų atžvilgiu. Viską daro tik tam, kad pagerintų savo reitingus.

Ar Jums patiems teko dalyvauti praeitais metais gegužės 8 d. Vilniuje vykusiose seksualinių mažumų eitynėse „Už lygybę“? Ar galėtumėte pasidalinti savo pačių ar Jūsų pažįstamų įspūdžiais bei pastebėjimais?

Justina: Man pačiai dalyvauti neteko. Tačiau dalis eisenos dalyvių juto nuoskaudą, kad pernelyg buvo atitverti nuo žmonių. Bet, kita vertus, tokiu būdu buvo užtikrintas jų saugumas.
Ignas: Aš pats eisenoje nedalyvavau. Dalyviai nematė viso to agresyvumo, kadangi viskas buvo gana toli atitverta.
Justina: Tai nebuvo „masinė orgija“, kaip buvo bandoma įteigti, bet savotiškas protestas. Kai išgirsdavau, ką nors tokio kaip „paradas sužalos vaikų psichiką“, apimdavo juokas per ašaras. Tai turėjo būti taiki ir rami šventė, bet buvo mėtomasi pagaliais, akmenimis, keikiamasi, buvo plėšomos vėliavos. Vaikams didesnė trauma buvo ne pamatyti festivalį, bet matyti tiek agresijos savo tėvų elgesyje.
Ignas: Visuomenė nenori suprasti, kad homoseksualumas yra įgimtas, kad juo neužsikrečiama. 2008 m. Švedijos mokslininkai ištyrė, kad dėl padidėjusio androgenų kiekio kraujyje homoseksualių moterų smegenys yra asimetriškos, kas yra būdinga heteroseksualiems vyrams. Homoseksualiems vyrams ir heteroseksualioms moterims viskas yra kaip tik priešingai – jų pusrutuliai yra simetriški.

Kiek žinau, homoseksualumas gali būti tiek įgimtas, tiek ir įgytas. Visuomenė daro didžiulę įtaką mūsų seksualumui.

Ignas: Nereikėtų taip stipriai skirstyti homoseksualumo į įgimtą ir įgytą. Visuomenė gali paskatinti tam tikrą elgesį, tačiau homoseksualumas apsprendžiamas dar pačioje prenatalinėje stadijoje.
Justina: Vis dar vyrauja stereotipas, kad homoseksualų kaskart daugėja. Tai netiesa – jie tiesiog atsiskleidžia visuomenei.

Su kokiomis kitomis problemomis susiduria seksualinės mažumos, gyvenančios Lietuvoje?

Ignas: Lietuvos homoseksualai neturi palankios teisinės bazės: jie negali sudaryti nei civilinės partnerystės, nei santuokos. Jie gali aplankyti sergantį partnerį ligoninėje tik kaip draugai, ne kaip šeimos nariai.
Justina: Taip pat reiktų paminėti paveldėjimo klausimą: turtą paveldi pirmo šeimos rato nariai. Kita svarbi problema – įvairūs psichologiniai sunkumai, kuriuos patiri, jei esi neatsiskleidęs tėvams, vedi dvigubą gyvenimą. Baimė išgirsti įvairias jų replikas tave gniuždo. Tenka susidurti su aplinkinių priešiškumu, kreivais žvilgsniais. Aš pati smurto nepatyriau, bet mano buvusią draugę kartą sumušė.
Ignas: Vyrams yra sunkiau. Sunkiau jiems reikšti artumą viešai.

Viešojoje erdvėje apstu įrodymų, patvirtinančių, kad netradicinę lytinę tapatybę turintys asmenys patiria daug netolerancijos, nepagarbos, nepakantumo ar priešiškumo. Tačiau, kita vertus, kyla klausimas, ar seksualinės mažumos, vis aktyviau besireiškiančios visuomenėje, tam tikrais atvejais nediskriminuoja daugumos? Pavyzdžiui, jeigu kažkoks heteroseksualas ateitų į kažkurį LGBLT susitikimą, norėdamas padiskutuoti, pasiginčyti, ar jis būtų deramai išklausytas, ar jo pažiūros nebūtų išjuoktos?

Ignas: Siekiame kuo daugiau bendrauti su heteroseksualais, įtraukti juos į savo veiklą, parodyti, kad niekuo nesiskiriame.
Justina: Aš manau, kad tai yra asmeninės kultūros reikalas, ar sugebi išklausyti kitą nuomonę.
Ignas: Reikia diskutuoti, prieiti išvadą, vadovaujantis argumentais, ne dogmomis.
Justina: Homoseksualumas nėra nuodėmė. Biblijoje taikomi dvigubi standartai. Daugelis, prisidengę religija, nėra iš tikrųjų tokie religingi, kokie dedasi. Į „Baltic Pride“ paradą buvo atsineštas kryžius, laikomos mišios. Tikrasis krikščionis yra prieš smurtą.
Ignas: Reikia vienyti bendruomenę, skleisti gėrį, o ne ją skaldyti.

Ko palinkėtumėte seksualinių mažumų bendruomenei?

Justina: Stiprybės, tarpusavio susitarimo. Manau, kad pagaliau iškovosime savo teises, už kurias kovojame nuo 1992 m.
Ignas: Neprarasti pasitikėjimo savimi, nenuleisti rankų.

To Jums ir linkiu. Ačiū už pokalbį.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: