BE PAVADINIMO (IV)_Vietoje pabaigos

Birutė Birgelytė
birute.birgelyte@fc.vdu.lt

Featured image

Autorius: John Krzesinski / Flickr / CC BY-NC-ND 2.0 (be pakitimų) 

Įprastai tekstas turi aiškiai apibrėžtą informacinę struktūrą. Įprastai ji yra paaiškinama pačioje pradžioje. Bent jau taip turėtų būti. Šis straipsnis tokios struktūros neturi. Jis yra sukurtas iš kelių savarankiškų fragmentų, kuriuos galima dėlioti įvairiai, taip akcentuojant vis kitus dalykus. Derindama skirtingų žanrų tekstus, bandžiau pažvelgti į homoseksualumo problemą iš įvairių perspektyvų: asmeninės, filosofinės, kalbinės, psichologinės bei sociologinės.

Panašiai kaip ir tekstas, visuomenė taip pat turi sau įprastą struktūrą. Ji yra apibrėžiama įvairiomis elgesio normomis, kurių būtina laikytis. Ši analogija tarp teksto ir visuomenės yra neatsitiktinė – jiems abiem būdingos tam tikros taisyklės. Skirtumas tik tas, kad teksto atveju taisyklės gali būti tiek imperatyvinio, tiek ir rekomendacinio pobūdžio, o visuomenės atveju – galioja beveik išimtinai tik imperatyvai. Norėdama plačiau paaiškinti šį savo pastebėjimą, pakomentuosiu mano pašnekovo Igno žodžius. Remdamasis 2008-aisiais metais paskelbtais Švedijos mokslininkų tyrimų rezultatais, jis tvirtino, kad seksualinė orientacija yra apsprendžiama dar prieš pat mums gimstant. Trumpai priminsiu Karolinska instituto (KI), esančio Stokholme, projekto esmę. Išnagrinėjus 90-ties skirtingos seksualinės orientacijos suaugusių vyrų ir moterų smegenų nuotraukas, išryškėjo šis dėsningumas: homoseksualių moterų ir heteroseksualių vyrų smegenys yra asimetriškos – jų dešinysis pusrutulis yra didesnis už kairįjį. Jiems taip pat yra būdingas didesnis nervinių jungčių skaičius dešinėje migdolinio kūno (angl. the amygdala), atsakingo už lytinį potraukį, dalyje. Homoseksualių vyrų ir heteroseksualių moterų pusrutuliai yra simetriški, t. y. jie nesiskiria viens nuo kito savo dydžiu. Daugiau neuronų raizginių yra kairėje migdolinio kūno pusėje.

Nepaisant to, kaip įtikinamai šis sugretinimas aiškina homoseksualumo atsiradimą, jis manęs iki galo neįtikina. Manau, kad didelis vaidmuo formuojant žmogaus lytinę tapatybę atitenka visuomenei. Psichologijos profesorės Lisos M. Diamond (2009) teigimu, tiek mokslininkai, tiek paprasti žmonės vis dar yra tvirtai įsitikinę, kad seksualinė orientacija išsivysto gana anksti ir išlieka pastovi per visą gyvenimą. Cincinačio universiteto (JAV) sociologijos doktorantės Ahoo Tabatabai (2010) tyrimas įrodo, kad tai tik dar vienas klaidingas įsitikinimas. Atlikusi keturiolika giluminių interviu su moterimis, kurios ilgus metus manė esančios lesbietės, bet vėliau iškeitė santykius su kitomis moterimis į partnerystę ar santuoką su vyrais, ji išryškino lytiškumo suvokimo sudėtingumą. Tyrimo dalyvėms tapo sunku vienareikšmiškai įvardinti savo tapatybę: didžioji dalis negalėjo savęs visiškai priskirti nei prie heteroseksualų, nei atsiriboti nuo savo homoseksualios praeities. Kaip paaiškinti šį akibrokštą lesbiečių bendruomenei? Laikinu proto užtemimu, įnoriu, veidmainiavimu ar išdavyste? Man rodos, įtikinamiausiai tai galima paaiškinti heteroseksualumo imperatyvu, kurį trumpai galima būtų nusakyti tokiais žodžiais: „Jei nori tapti pilnaverčiu visuomenės nariu, savo lytiškumą reikšk taip, kad jis atitiktų normą, t. y. artimai bendrauk tik su priešingos lyties atstovais“.

Kyla klausimas, kaip stipriai šis nurodymas būti normaliu iškreipia statistinius duomenis apie homoseksualių asmenų skaičių visuomenėje? Oficialiose skirtingų šalių statistikose seksualinių mažumų procentinė išraiška svyruoja nuo kelių iki keliolikos balų. Esu įsitikinusi, kad jei gėjai ir lesbietės galėtų nevaržomai demonstruoti ir propaguoti savo santykius, kaip tai daro heteroseksualai, šie duomenys būtų pastovesni ir tuo pačiu patikimesni. Kam to reikia? Tam, kad galėtume pamatyti pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra, ne tokį, kokį norėtume matyti. Prisidengiant visuotinio gėrio idėjomis, iš įvairių informacijos kanalų skleidžiama homofobiškumo ideologija. Apie kokį gėrį galima čia kalbėti – apie nežabotą agresijos srautą, nukreiptą prieš kit(oki)us žmones, visuomenės susiskaldymą, nepagarbą, nepakantumą, įtarumą vienas kitam…? Sąrašą galima būtų dar gerokai pratęsti. (Ne)sąmoningai pritardami visiems šiems dalykams, mes rizikuojame patys tapti tradicinių vertybių gynėjų taikiniu. Tai nėra abstrakti mintis, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Jos konkretumą galima apčiuopti, pasitelkiant statistinius duomenis.

Savo straipsnyje žurnalistas bei politikos apžvalgininkas Artūras Račas nurodo, kad 2007-aisiais metais atlikta Eurobarometro apklausa „[…] skelbia, kad tik 9 proc. Lietuvos gyventojų pažįsta homoseksualių žmonių. Europos Sąjungos vidurkis yra beveik keturis kartus didesnis – 35 procentai. […] Paradoksas – nors tik kas dešimtas Lietuvos gyventojas pažįsta homoseksualių žmonių, net 58 procentai jų teigia, kad būti tokiu Lietuvoje yra blogai. Logiškas klausimas: iš kur jie tai žino[?] Logiškas atsakymas: jie arba jų pažįstami yra tai patyrę.“ Manau, kad Račo įžvalgų plačiai komentuoti nereikia. Pakaks tik pasakyti, kad tokio masto seksualinių mažumų engimu šalyje derėtų susirūpinti kiekvienam, net ir tvirčiausių heteroseksualių pažiūrų lietuviui. Visai ne žmogaus teisių ar aukštosios moralės vardan, nors, žinoma, tai būtų sveikintina. Šie argumentai nėra tokie svarūs, palyginus su savo paties saugumu, instinktyviu noru išlikti visuomenėje: kaip smarkiai pasikeistų tokio asmens gyvenimas, jei kas nors jį patį apkaltintų homoseksualumu? – juk yra sakoma, kad tie, kurie labiausiai visiems aplinkiniams demonstruoja savo heteroseksualumą, dažniausiai patys turi užslėptą polinkį į tos pačios lyties atstovus, ir tik yra laiko klausimas, kada jis taps akivaizdžiai pastebimas ir kitiems. Kas atsitiktų, jei paaiškėtų, jog koks nors jam artimas žmogus tapo jo ideologiniu priešu? Kokią kovos taktiką jam tada reikėtų pasirinkti?

Gal pats metas būtų visgi pakeisti homofobijos ideologiją į homofilijos ideologiją, kol patys netapome jos tiesioginėmis aukomis? Gal į taisykles, galiojančias visuomenėje, galima būtų pažvelgti lygiai taip pat lanksčiai, kaip į taisykles, taikomas tekstams?

***
Padėka
Nuoširdžius padėkos žodžius noriu tarti visiems (ne)anonimiškiems mano straipsnio herojams. Bendravimas su Jumis buvo įkvėpiantis, o „medžiaginė“ pagalba – labai vertinga. Taip pat norėčiau padėkoti serui Eltonui Johnui už muziką, peržengiančią bet kokias ribas.

***
Šaltiniai:

Diamond, Lisa. (2009) „Sexual Fluidity: Understanding Women‘s Love and Desire“. Cambridge, MA: Harvard University Press. 52 p.

Tabatabai, Ahoo. (2010) „Protecting the lesbian border: The tension between individual and communal authenticity”. Sexualities. SAGE Journals. 13(5). 563–581 p.

***
Homoseksualumas vis dar yra gana opus klausimas Lietuvos visuomenei. Aš norėčiau kalbėtis šia tema be tabu. Tikiu, kad atvirumas skatina abipusį supratimą, pagarbą, tvirtina dvi- ar daugiašalius santykius. Tik atvira visuomenė gali sėkmingai judėti į priekį, įveikti įvairias kelyje pasitaikiusias kliūtis. Toks būtų mano paskatinimas-palinkėjimas Lietuvai.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: