Kai vietoj rankinuko – lagaminas

Karolina Šeštokaitė
karolinasestokaite@yahoo.com

Kristina – keliaujanti odontologė. Arba odontologiją studijuojanti keliautoja. Tai mergina, kuri moka lagaminą susikrauti per penkias minutes ir neverkšlena, jeigu kartais tenka nakvoti aerouoste ant suoliuko. „Juk svarbiausia, kad ant galvos nelyja“, optimistiškai sako ji. Kalbant su Kristina ir pati imu tikėti, kad kelionei nereikia nei pilnos piniginės nei pilno lagamino. Užtenka vidinio troškimo keliauti ir laisvės troškulio.

Kristina, kokia buvo paskutinė tavo kelionė?

Paskutinė kelionė tęsiasi iki šiol. Visas mano gyvenimas yra kelionė. O jei klausi ne filosofiškai, tuomet atsakymas labai paprastas – nuo 2010-ųjų rugsėjo esu Portugalijoje. Čia pagal Erasmus mainų programą studijuoju odontologiją. Tad kiekvieną rytą atsibundu jausdama patį maloniausią – buvimo svetur jausmą.
Pastaroji mano rimtesnė išvyka buvo į Maroką. Grįžau prieš kelias savaites. Tiesiog norėjau turiningai išnaudoti Velykų atostogas. Žinojau, kad tikrai keliausiu. Todėl vos atradusi patrauklų pasiūlymą (kaip dabar populiaru sakyti – gerą kainos ir kokybės santykį) juo ir pasinaudojau! Be to, pagaliau išplečiau savo kelionių ribas ir nuvykau už Europos ribų. Iki šiol skersai ir išilgai nardžiau po Europą.

Tai koks tavo pats didžiausias įspūdis iš paskutinės kelionės?

Dykuma. Nors ne pirmą kartą teko ją matyti, tačiau buvo įspūdinga. Ten yra taip tylu, kad net ausyse spengia! Tada ir paklausiau savęs: „Ar įmanoma girdėti tylą?“. Atsakymas aiškus – tikrai taip. Ir aš į ją įsiklausiau. Tylos misteriją išsklaidė po kelių minučių pradėjęs erzinti keistas garsas. Pasirodė, jog ten tolybėje kupranugaris kramtė žolę! Dykumoje pajutau, kokia galinga yra gamta ir koks menkas žmogus prieš ją.
Tie, kurie nėra prisilietę prie gamtos grožio būtinai ten turėtų nuvykti pavasarį. Tuo metų laiku galima pastebėti daug krentančių žvaigždžių, sugalvoti daug norų (kaip tai padariau aš), o tada… laukti jų išsipildymo. Tik svarbiausia – svajoti atsargiai! Juk norai kartais virsta realybe (juokiasi).

Ar šią išvyką galima pavadinti kelione, pakeitusia tavo gyvenimą?

Gyvenimą pakeičia visos kelionės. Bet galbūt labiausiai – mano metus trunkanti viešnagė Portugalijoje. Ją galėčiau pavadinti „Didžiuoju gyvenimo iššūkiu“. Nes apsisprendžiau vykti nežinodama nei šalies, nei kalbos, nei vietos, kurioje gyvensiu. Tiesiog imiau ir išvažiavau (kaip kartais mėgstu pajuokauti „Gal jei nebūčiau „ėmusi“, tai nebūčiau ir išvažiavusi“).

Ką tau reiškia kelionės?

Man kelionės patinka, nes tada išnyksta visos problemos. Kai išvyksti – vienintelė problema lietus. Pailsiu nuo rūpesčių, sutinku daug žmonių, naujų veidų, įkvepiančių istorijų. Tai mane praturtina kaip žmogų. Tad gyvenimo pabaigoje tikrai būsiu milijonierė!

Kaip manai, kurioje šalyje žmonės patys laisviausi?

Pietuose. Neabejotinai. Ispanijoje – viskas „Manana“ (isp. rytoj). Portugalijoje „Proksima semana“ (port. kitą savaitę). Lyginant su lietuviais, jie niekur neskuba. Mes viską sureikšminame. O jie – menkus dalykus ir laiko menkais. Visi vadovaujasi taisykle „skubėk lėtai“. Čia viskas be streso. O juk stresas – sukelia ligas. Nors portugalai daug kur vėluoja, bet viską spėja. Gyvenimas per trumpas, kad jį prabėgtume.

Ar jau aplankei savo svajonių šalį?

Galbūt. Mano svajonėse – daug šalių. Dar noriu pamatyti visą Aziją. Ten įdomi kultūra. Patiko Afrika. Ją taip pat norėčiau pažinti geriau.

Apibūdink laisvę. Kas ji?

Sunku apibrėžti. Laivė man susijusi su kelionėmis. Svarbiausia – nebijoti rizikuoti ir bet kokioje situacijoje išlikti savimi. Laisvė yra daryti tai, ko niekada iš savęs anksčiau nebūtum tikėjęsis. Laisvė yra istorijos, kurias kažkada pasakosiu savo anūkams. Ir man nereiks jų kurti, nes visas mano gyvenimas – tai ilga nesibaigianti istorija. Nenoriu klausytis apie įžymius herojus arba apie juos kurti legendas. Noriu pati būti pagrindinis savo gyvenimo veikėjas.

Tau, kaip keliautojai, koks didžiausias tikslas?

Surasti pasaulio galą. „Atsisėsti ant pasaulio krašto ir suskaičiuoti žvaigždes“, – kaip toj dainoj. Ir kad būtų taip tylu, kaip tą kartą dykumoje. Norėčiau ten nukeliauti su Žmogumi. Supraskit tai, kaip norit.

Kristina sako, jog kelionėms daug pinigų nereikia: „Galima tranzuoti, gyventi palapinėje arba susirasti internete, kas priimtių nakčiai (yra tokios svetainės)“. Ji dažnai rašo sau laiškus į ateitį, svajoja apie vyrą iš Pietų (nes jis šiltesni), o Maroke atsisakė 1000 kupranugarių už „laimingą gyvenimą“ su vietiniu vyruku. Ji – įkvepiantis žmogus. Ji – mano sesuo.




***
Man pačiai patinka kelionės. Todėl visos nuotykių kupinos istorijos manyje pažadina naujovių trokštančią dvasią. Drąsus žmogus – laimingas žmogus. Nes jis ieško. Ir randa. Jam rūpi – jam ne visvien, kokį gyvenimą nugyvens. Mums taip pat turi būti ne visvien. Gyvenkime savo gyvenimą. Nes niekas kitas už mus jo nenugyvens.
***
Visos nuotraukos – iš asmeninio Kristinos albumo.

Reklama
  1. Kelionės svetur – tikros laisvės paieškos. Apėmė baltas pavydas skaitant :>> Gerai, jog pati ne už ilgo krausiuosi lagaminą ir keliausiu laisvės paieškoti Vengrijon :>

  2. Renata – aš taip pat esu įsitikinusi, jog gyvenime labai svarbu “investuoti į save“. Nors dabar ši frazė jau tapo madinga, tačiau išties manau, kad žmogui vien materialinio turto nepakanka. Reikia daug daugiau! Reikia naujų atradimų, naujų kelionių, pažinčių, įkvepiančių istorijų. Linkiu tavojoje kelionėje atrasti tai, ko tu ieškai!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: