Sovietmetis: turėsim laisvę ir to visiems užteks

Rūta Narmontaitė
ruta.narmontaite@fc.vdu.lt

Daugiau nei du dešimtmečius gyvename laisvoje Lietuvoje, tačiau kokios asociacijos iškyla girdint žodį „sovietmetis“? Ar tik ne iš artimo vyresnio žmogaus dažnai girdima frazė „tuomet buvo geriau“? Bet ar tikrai geriau? Remdamasi įvairiomis įžvalgomis, straipsniais, artimųjų pasakojimais bei forumo komentarais pabandžiau „sulipdyti“ tam tikrą tarybinės (ne)laisvės atspindį.

Kiek keistoka kalbėti apie visą epochą, kurioje beveik negyvenau, tad stengiuosi susikoncentruoti ties sovietmečio pabaiga, kai iš vaikystės išnyra keli migloti prisiminimai. Menki jie – storokas tamsus popierius, į kurį suvynioti saldainiai, geriamo vandens aparatai, mašinos „Žiguliai“ ir „Moskvič“, senieji animaciniai filmukai bei „paršiukine“ vadinta kramtomoji guma. Ech, o jau vien ko vertas šitas išradimas: žalios folijos dangtelis ant kefyro butelio ir baltos ant pieno? Tuose vaikiškų prisiminimų buities trupinėliuose dar nebuvo jokio suvokimo apie laisvę.

Laisvės temą sovietmečiu viename straipsnių užčiuopė antropologė Neringa Klumbytė, pateikusi du pavyzdžius. Pirmasis jų skambėjo taip:

„Anot pakaunės kaimo mokytojos, laisvė buvo galimybė rinktis ir judėti: po pamokų važiuoti į Kauną, nueiti į kurią nori kavinę, paskui į teatrą, kurio kavinėje ji vėl galėjo pasiimti „kavos su torčiuku“. Ir taip tris kartus per savaitę ji lėkdavo į teatrą ir jausdavosi „laisvas žmogus“. Per atostogas vykdavo į teatrus į Maskvą, Leningradą, „po spektaklį į dieną“.“

Viskas atrodo daugmaž idealu, žmonės džiaugėsi galimybe keliauti, tik, deja, tos kelionės nebuvo labai tolimos: daugiausia po buvusią Sovietų Sąjungą.
Paradoksalu, tačiau ir už savo žodžius galėdavai susilaukti bausmės. N. Klumbytė pateikia kitą pavyzdį:

„Turėjau ir duonos, ir visko, bet nebuvo tokios laisvės, tu nė žodį pasakysi, nė nieko, kad apie blogiau, apie ką, tave gali iš to paties kolūkio išmest, kaip sako. O dabar žmogus laisvesnis, jeigu kas nepatinka, galima pasakyt (Šakių rajono kaimo gyventoja).“

Tad savotiškai atsiranda du poliai: vieniems visiškai pakako tos laisvės, kiti jautė didžiulę cenzūros naštą.

Iš pažįstamų yra tekę girdėti, kad švenčiant gimtadienį vasario 16 dieną ar per kitą kokią sovietų nepripažintą šventę sulaukdavo svečių „iš aukščiau“ su klausimu „Ką švenčiat?“ Dažnai prisireikdavo net parodyti pasą, kad įtikintų tokios šventės teisėtumu.

Ir religinė laisvė buvo labai menka. Jei žmogus tikintis, tai į jį visada kreivai žiūrėjo valdžia, nevengdavo kartais ir paauklėti, kad nebeeitų į bažnyčią. Užėmusiems aukštesnius postus katalikiškos šventės ir bažnytinės apeigos iš viso buvo tabu. Prisimenu vienos literatūros dėstytojos pasakojimą, kad per Kūčias visa šeima vakarieniaudavo užsitraukusi užuolaidas, kad per langą kas nors nepamatytų, o stalas būdavo kuklus, kad kam užėjus būtų paprasčiau viską paslėpti ir apsimesti, kad jokios šventės namie nešvenčiamos. Sunkiausia tokį elgesį, manau, buvo suvokti vaikams.

Ne vienas vyresnio amžiaus žmogus dar prisimena, kad sovietmečiu visur ir visada klestėjo vogimas, kitaip dar vadintas „kombinavimu“. Jei kažkas negalėdavo nieko „išnešti“ ar neturėjo „blato“ (t. y. naudingų pažinčių), buvo laikomas nenusisekusia asmenybe. Kontrolės buvo be galo daug ten, kur jos visai nereikėjo, bet, pvz., visur buvo toleruojamas darbo laiko „nusukinėjimas“, kaip jau minėta vogimas, alkoholio vartojimas darbe ir t. t. Ne vieno prisimenama, kad būdavo rengiamos priverstinės talkos: moksleiviai, studentai ir net įstaigų darbuotojai gabenami į laukus dirbti įvairių žemės ūkio darbų. Griežti draudimai vienoje srityje atnešdavo neribojamą laisvę kitur.

Dažnai galime nugirsti frazę „Va tada tai visi turėjo pinigų“. Pinigų buvo, bet nebuvo ką pirkti: žmonės valandų valandas praleisdavo eilėse. Išstovėjus tokioje eilutėje neretai pardavėjos pranešdavo, kad bananai ar silkės baigėsi. Kitos „šventės“, kai į parduotuvę atveždavo tam tikrų produktų, tekdavo palaukti ne savaitę ir ne dvi. Panaši situacija buvo ir su knygomis, vadovėliais bei kitomis prekėmis. Knygų leidžiama nemažai, tačiau visos – ideologinės, šlovinančios komunizmą, sovietinę santvarką, „plaunančios“ smegenis ir apskritai skirtos mažai mąstančioms būtybėms, jei galima taip sakyti. Ir pati sąvoka „literatūra“ suprantama kaip tam tikrų štampų rinkinys: parašyk kūrinį, šlovinantį santvarką, giriantį darbo liaudį, penkmečio planus – ir kelių tūkstančių rublių premija jau guli kišenėje. O kaip menas? Nebuvo meno, o gal nelabai ir reikėjo – kam tapyti paveikslą, jei ant sienos gali pasikabinti pigią reprodukciją?

Taip žmonės ir gyveno. Gal ir nebesuprantamai dabar, bet, vėlgi pasak vyresniųjų, nemanau, kad labai jau nelaimingai. Teisybės plačiąja prasme, žinoma, nebuvo. Areštinėje „nusikaltėliai“ galėjo atsidurti už papasakotą netinkamą anekdotą, per ilgus plaukus ar netinkamą aprangą. Ir reikėjo tylėti, nes taip buvo priimta. Žmonėms atrodė, kad kai pagaliau turės laisvę – to visiems užteks. Ar užteko galime tik dabar atsakyti. Sovietų laikais laisvė buvo kaip šviesi ateities perspektyva, tad beliko susitaikyti su tokia situacija, kokia ji buvo.

Straipsnyje panaudotos nuotraukos, paimtos iš tinklalapio http://savok.name/160-veshhi-sssr.html

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s