Laisvė improvizacijai!

Arnoldas Bukelis
arnoldas.bukelis@gmail.com

Gitarų akordų šešėliai, poezijos posmų trupiniai vis dar aidi Vytauto Didžiojo universiteto „Menų galerijoje 101“, kur Vasario mėnesį pirmą kartą praūžė poetinės instrumentinės improvizacijos projektas „Pyyyp“. Tai puikus pavyzdys, kuomet susijungia jaunų žmonių savirealizacijos noras ir VDU liberališkumo dvasia.  Šiame  interviu skaitykite kaip  2 VDU menotyros studentai sėkmingai subrandinę savo  idėją, pasėjo ją universiteto liberalumo dirvoje ir jos vaisius pateikė auditorijos teismui.

Kaip gimė renginio idėja?

 Justinas Kalinauskas (J.K) ─ Renginio užuomazgų reiktų ieškoti 2010 metais vykusioje menotyrininkų kūrybinėje stovykloje. Savaitę vykusių „plenerų“ metu mes tapėme, grojome, improvizavome, jungėme poeziją ir muziką. Būtent ši kūrybinė stovykla ir buvo pamatas atsirasti projektui „Pyyyp“.

Monika Jarulytė (M.J) ─ Galėčiau pridėti, kad mane asmeniškai įkvėpė savanoriavimas Kauno tekstilės bienalėje 2009 metais, kurioje vyko tarpdisciplininis projektas „TYČIA“. Projekto metu dalyvavo audio ir video menininkai, tekstilininkai, buvo interaktyviai, improvizuotai kuriami ir užrašomi tekstai, sujungiami ir transformuojami įvairių menų pagalba. Šiame, savaitės trukmės projekte, praleidau 7 dienas ir, manau, įspūdžiai išliko kažkur pasąmonėje ir padarė įtaką ir šio renginio idėjos gimimui.

Kaip buvo ruošiamasi renginiui?

M.J ─ visų pirma ieškojau žmonių, kurie yra konstruktyvūs, entuziastingi ir tiki idėja, o tai manau yra vienas iš svarbiausių dalykų. Visas renginys tuo ir remiasi, jog pačią improvizaciją kuria žmonės, kurie turi ką parodyti ir yra kūrybingi, gali jungtis tarpusavyje. Ir mes „susikooperavome“ su Justinu, Silvija, ir buvom ne tik organizatoriai, bet ir vieni iš dalyvių.

J.K ─ toliau ieškojome muzikantų, poetų, skaitovų, kurie norėtų save išbandyti, kitokioje terpėje. Pavyzdžiui, buvo poetų-mėgėjų, kurie kuria, rašo eiles, bet nėra jų realizavę viešai, o čia jungtis tarp muzikos, visai kita plotmė, kur skaitovai savo žodžiams, savo kūrybai galėjo suteikti kitokų spalvų, įvilkti jas į naują rūbą.

M.J ─ ieškojimo proceso metu, atsirado ir kitų menų atlikėjų, kurie norėjo prisijungti. Prisidėjo šokėjos, kurios norėjo improvizuoti kartu, taip pat ir dailė įsijungė į procesą. Siekėme skatinti išraiškos laisvę, žinojimą, kad esame vieni kitiems įdomūs, kad nereikia slėpti savo kūrybinių galių, o visu tuo galima dalintis ir tame dalinimosi procese sukurti kažką naujo.

Kokia buvo renginio struktūra? Kaip sąveikavo atskiri meniniai elementai renginio metu?


J.K ─ projektas „pyyyp“ iš esmės turėjo dvi dalis, tai pirmoji buvo poezija pritariant akustiniams instrumentams: gitarai, smuikui, fleitai.  Kita dalis turėjo „tamsesnę“, gilesnę atmosferą, tai poezijos skaitymas iliustruojant ją elektriniais instrumentais, elektroninės muzikos elementais. Šokėjos prisijungdavo prie muzikos ir improvizuodavo kartu.

M.J- girdėjau, jog buvo ir žiūrovų, kurie norėjo įsitraukti ir skaityti savo poeziją, bet teigė, kad vis dar pritrūko drąsos. Nepaisant to, vyko minimalios kūrybinės dirbtuvės ir tarp žiūrovų ( rašymai su spausdinimo mašinėle). Mes bandėme daryti nišas, kad žiūrovai galėtų bent minimaliai įsitraukti, neliktų vien tik stebėtojais.

Renginys praėjo, kokios jūsų kaip organizatorių mintys? Ar „pyyyp“ galėtų tapti tradicija?

 

J.K ─ aš manau, kad bet kokia nauja kūrybinė iniciatyva, visuomet yra reikalinga, visada yra laukiama, ir VDU menų fakulteto skatinama bei remiama. Dėl „pyyp“ , tai galbūt nebūtina kartoti tokio pačio projekto, galbūt jį galima transformuoti ir bandyti naujas kryptis, jeigu būtų kitoks prieigos taškas, tai nebūtinai reikėtų akcentuoti poeziją, muziką. Paprasčiausiai reikia ieškot naujų išraiškos formų, naujos stilistikos,nebijoti eksperimentuoti.

M.J ─ Apskritai, pats organizavimo procesas, dalyvavimas buvo eksperimentas, iš dalies mes to ir siekėme- išbandyti save. Manau, būtų vėl įdomu pabandyti kažką tokio – būtų savotiškas iššūkis. Mano požiūriu svarbiausia yra konstruktyvumas ir bendras kūrybinis procesas, kai atrandi kažką naujo ir svarbiausia- naujus, įdomius žmones. Aš manau, kad Lietuvoje trūksta to skatinimo, bendrystės ir to žinojimo, kad tave supranta kiti, kad gali čia kurti ir jaustis reikalingas.

Ačiū už pokalbį.

Šis ir kiti panašūs renginiai turėtų tapti paskata siekti savo vizijos įgyvendinimo, išmėginti save ir savo pavyzdžiu įkvėpti kitus. Laisvė improvizacijai !

************************************************************************************************

Šią temą pasirinkau būtent dėl noro parodyti, jog jauni žmonės, studentai nebijo iššūkių ir turėdami idėją, pasitelkus komandinį darbą geba išgauti galutinį “produktą“.


Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: